sau ir tau

 

Jeigu nebežinai, kur ieškoti meilės, nekapstyk giliai - žiūrėk į patį paviršių.

Matyk ją kapsinčią iš krano, išsibarsčiusią ant nutrintų grindų, įsibrėžusią šiaip jau tvarkingose ir nuobodžiose lubose. Pastebėk, kaip kartais ji sklando kur nors pilkam danguj, plūduriuoja šalia mėtos lapelio arbatoj, kurią geri vakarais, arba sužvilga akyse katės, ką tik kelią perbėgusios. Žiūrėk į ją apsigaubusią pledu arba ramiai vaikštinėjančią tuščio miestelio gatvėmis. 

Išgirsk ją tylinčią. 

Išbūk ją, kai ji pasibeldžia visa kiaurai permirkusi nuo lietaus.

Ir tuomet suprask, kad pajauti jos kvapą kiekvieną sykį, kai lyja. Paglostyk ją, kai ji vakarais tave sušildo ir pasijauti lyg namuos. Bėgiok su ja miško keliukais, žaisk su ja gaudynių, įkvėpk ją kaip švelnų vėją. Nebijok ir nedvejok. Suteik jai šviesos, ir ji tau skleisis lėtai, bet užtikrintai, kaip kad pavasario žiedas. 

O tuomet svarbiausia - išmok pajusti ją savo rankose, užpildyk ja visą savo kūną. Leisk šilumai plėstis tavyje, leisk tūkstančiams galių sukilti.

Ir nusišypsok jai, žiūrėdamas į savas akis. 

0

įkvėpimas ir tu.

Skaitau, ką sukūriau. Istorijas išrašydavau baltuose lapuose. Atrodo, procesas elementarus, bet visada reikia kažko daugiau, nei rašiklis rankoj, kad žodžiai virstų jausmais ir mintimis.
Gal tas kažkas buvo besiskleidžiantys žiedai, kurių pumpurus matydama laukdavau, kol pramerks spalvotas akis, ir kurį nors saulėtą rytą pamatydavau - štai, pražydo. O gal tai stipri impresija, energijos pliūpsnis, kaip kad vasaros vakarais stebint saulėlydį norisi šokti basom kojom ant žolės, būtent taip, nors ir nežinai, kodėl. Ar tai ritmingos jūros bangos, kurios, man pakrante bevaikštant, išmesdavo žodį po žodžio, o aš juos surinkdavau, save ramindama? Gražus šviesos ir šešėlių žaismas? Ar tas kažkas vyksta tuomet, kai išskleidžiu sparnus ir pamatau pasaulį iš paukščio skrydžio? Gal tai visgi sunkios bemiegės naktys, išsiblaškymas belaukiant žaizdų užgijimo?
Įkvėpimas paslaptingas. Apibrėši jį tik kaip kvėpavimą - įkvepi, iškvepi, jis prasideda, jis baigiasi. Man abstrakcijos patinka. Bet jei jau apibūdint reikėtų, sakyčiau, stebuklas.

///


kas tu esi?
o kas galėčiau būti?
ar aš vardas, gal
būdvardis?
drabužiai spintoje?
fotoaparatas ar rašiklis rankose?

ar tai aš kūryboje
ar tai kūryba manyje?

ar esu tai, ką regiu pati, ar tai, ką kiti mato, žiūrėdami į viską, ką palietė mano ranka? kas aš? sulamdytos eilės?
netyčiom nulaužta medžio šaka?

ar aš viskas, ką jaučiu
girdžiu ošime bangų
ar aš muzika,
kurios melodija man širdį nudiegia?
o gal, besitapatindama su jo jausmais,
esu dalis muzikanto?

ar aš - išdžiuvusios ašaros ant pagalvės,
ar tik dabar kapsintys lietaus lašai už lango?

ar aš visam laike,
prisiminime, ar tik šioje sekundėje?
žodis, pasibaigęs tyloje
ar ir pati tyla?

o jei esu šviesoj,
ar aš jos dalis,
ar tai viso labo scena?
jei šviesą dalinu, ar jos manyje lieka, ar aš visai išsibarstau šen ir ten, teesu trupiniai pakampiuose, kol vėl susirenku?

ar esu tai, ką myliu, ar ir tai, ką kada nors mylėjau?
gal aš tik pavasario kvapas, išsisklaidantis besvoriam ore vos man pranykus?

ar esu akimirkoj tavo akyse?
ar rastum mane vėjo ošime? debesyse?
ar aš esu tu? ar aš bent dalis to, kas tu buvai?
o jei kada nors ir būtum pajutęs mano kvapą bundančiam pavasary,
visos gėlės nuvys, ir nebebus nei tavęs, nei manęs, nei to, kuo kada nors buvom.

kas tu esi?
tik klaustukas sakinio gale.

1