Rugpjūtis yra vienas ilgas vakaras. Mėnuo, skirtas tyliai atsisveikinti su vasara. Žiogų čirškimas, kažkur toli grojančios muzikos aidai ir labai subtili ore tvyranti melancholija, susimaišiusi su dar neišnykusiu vasarišku nerūpestingumu. Nenusakomas jausmas, poetiška idilė.
Išvedu šunį pasivaikščioti. Mėlynos valandos metu miestelis bene tuščias. Mano šešėlis ant asfalto sulig kiekviena lempa ryškėja ir po kelių žingsnių išblunka. Šokis su vienatve ir nuo jos neatsiliekančiu vienišumu. Kartais pastarąjį tiesiog nuryju (nuostabu, kad tuomet sugebu didžiąją dalį laiko jaustis bent jau geriau negu vidutiniškai ir šokti pagal „Dancing With Myself“), o kartais jis neišvengiamai prasiveržia ašaromis. Mane ir pasaulį skiria stiklo siena - esu čia, jaučiu ir regiu, bet tuo pačiu metu esu ir atitolusi, egzistuojanti atskirai nuo bet kokio veiksmo išorinėje realybėje.
Tačiau pati vienatvė kvepia knygomis ir skamba ramios muzikos garsais. Ji man leidžia nerti giliau, kapstytis savyje (matyt, melancholikės natūros niekad neatsikratysiu). Galbūt net po truputį grįžtu į užmirštą savęs versiją? Tyrą, įsimylėjusią savo pasaulį, darančią tai, ką mėgsta, be pernelyg daug nerimo ir permąstymų. Pasiilgdavau jos. Atsiveriu mažais žingsneliais. Čia - vienas jų: vėl rašau į seną tinklaraštį, paleidžiu mintis į interneto begalybes ir pasirašau savo vardu. Baisu? Truputį. Bet jei jau rėkti į tuštumą, tai su viltimi, kad kas nors atlieps.
Pašokim, rugpjūti, dar sykį. Išrašysiu tave savo lengvučiais žodžiais, tu mane per liūdnas valandas apkabinsi dangum, žvaigždei krentant aš sugalvosiu norą, ir paskui... dar susimatysim.