sidabrinės kibirkštėlės

Lemputės kiekviename gatvės kampe ir visur kišamos reklamos - tik tai parodo, kad ateina Kalėdos. Aš jaučiuosi tokia išsekusi, kad man nusispjauti ant švenčių. Tokia nusivylusi ir tuščia, kad mano noras padaryti ką nors gero kitiems visiškai užgeso. Labiausiai už viską norėčiau bent dieną praleisti visiškai viena ir ilsėtis, bet darbai, atrodo, nesibaigia, o dėl artėjančių švenčių jų tik daugiau. Niekur nerandu taip reikalingos ramybės. Pavargau.

„Sėsk, prisėsk prie manęs ant kėdelės šalia / Mano pasaka kvepia Kalėdų egle...“ - deklamuoja sesė, o aš klausausi. Prisimenu šias eiles nuo tada, kai buvau dar mažesnė. Ištartos garsiai jos visuomet pakvimpa eglute ir stebuklais. 

Žmonės skuba ir skaičiuoja pinigus dovanoms. Visada negalėjau to pakęsti, tačiau dabar tą patį darau ir aš. Tai, į ką turėčiau įdėti šilumos, meilės ir laiko, iš tikrųjų paskubomis nuperku parduotuvėje ir supakavusi padedu į šalį. Kad tik
greičiau nebeliktų darbų mano sąraše.

„Kalėdų senelio nėra. Man mama taip sakė“ - teigia bendraklasė. Aš užsispiriu ir supykstu. „Netiesa!“. Grįžusi namo pasiguodžiu mamai. Paskui vėl nurimstu - yra tas Kalėdų senelis... Ir patenkinta toliau pilna burna kemšu mandarinus, valgau šokoladinį Advento kalendorių, žiūriu kalėdinius filmus ir puošiu eglutę, susibadydama pirštus į spyglius. Koks gražus gruodis!

Nenoriu užaugti. Suaugusių pasaulis toks niūrus ir tuščias. Jie, dengdamiesi „didesne gyvenimo patirtimi“, nustoja tikėti ir pasitikėti, ir priima gyvenimą, pinigus, žmones labai labai rimtai. Jiems dalykai yra tokie, kokie yra, nes taip turi būti, jiems svarbu tai, į kokį universitetą stosi ir kokį darbą dirbsi už penkių metų, nes tuomet prasidės tavo labai rimtas suaugusio gyvenimas ir turėsi uždirbti pragyvenimui. Bet man svarbu svajoti ir tikėti. Nenoriu, kad ta maža mergaitė mano viduje užaugtų. Noriu tikėti stebuklais.

Po dviejų metų savo mamai jau pati aiškinu, kaip yra iš tiesų. „Kalėdų senelio nėra“ - sakau, ir, jai pamėginus dar įrodyti kitaip, priduriu - „mam, juk man jau nebe penkeri...“

Visuomet laikomės Kūčių tradicijų. Nors nesu tikinti, pasninkauju visą dieną, o per Kalėdų išvakares su visa šeima sėdu prie stalo ir ragauju dvylikos patiekalų. Ir visuomet nuotaika būna kažkuo kitokia. Ypatinga. Ir viduje, krūtinėje, keistas jausmas, kurį pažįstu tik kartą per metus - užuodus eglutės, papuoštos senoviniais žaisliukais, kvapą, išgirdus Sniego Karalienės pradžios eilutes, pabudus Kalėdų rytą. Dar atkreipus dėmesį į tai, ko nepastebėdavai - žmogaus šypseną, kai parduotuvėje palaikai jam atviras duris, paprastus nepažįstamųjų pokalbius stovint ilgose eilėse ir dalinimąsi, viltį, širdies atvėrimą. Tuomet pats nori kurti ką nors gero. Neužaugai. Vėl esi ten pat, kur ir buvai. Stebuklas niekad nemiršta.
Kaip gražu. Jau seniai per Kalėdas buvo tiek sniego.
2

dangus po kojom

Lėktuve kone visą laiką esu įsigrūdusi ausinukus ir pavargusi snaudžiu. Turbūt dėl to skrydis
neprailgo, o gal dar ir dėl trumpų pokalbių su bendrakeleiviais. Kalbamės tik nedaug - kiekvieno mintyse per daug žodžių apie pastarąją savaitę projekte, kuriuos iš pradžių dar reikia suvirškinti, o tada išsakyti.

Dangus nusidažo raudonai. Tuomet juodai. Nė nespėju susivokti, kai salone užgęsta šviesos ir jau pradedame leistis. Mano vieta prie lango, todėl galiu stebėti, kaip skrodžiame tirštą debesų rūką. Jam tapus visai plonyčiam, apačioje pamažu įsižiebia mažos švieselės. Tūkstančiai žiburėlių. Nakties dangus man po kojomis. Atrodo, ranka galiu pasiekti.

Būna akimirkų, kai atrodo, kad viskas, ką matai ir girdi, pulsuoja pagal tavo širdies ritmą. Kvėpuoja kartu su tavimi. Švyti. Viskas susijungia į viena, ir tą akimirką tiesiog jauti. Jauti pirmas ant skruostų tirpstančias snaiges arba paukščių čiulbėjimą pavasario rytą po ilgos žiemos. Savo nuoširdų juoką iš bet ko. Šilumą. Galbūt saulė pašviečia šiek tiek kitu kampu nei kitais kartais, galbūt pats į ją žiūri kitu kampu, ir suvoki, kad esi ten, kur nori būti. Kur tavo vieta. Čia. Tiesiog jauti.

Mano danguje visados daug žvaigždžių, tik jos taip toli, tokios nepasiekiamos, kad tegaliu spoksoti į jas, tas tuščias viltis, žibančias juodame fone, ir verkti iš beviltiškumo. Bet šią akimirką šviesa spindi kitu kampu. Ausyse skamba sena 'Coldplay' daina, aš sėdžiu prie lango lėktuve ir visas dangus man po kojomis. Visai greitai jį pasieksiu. Šviesos parodys man kelią namo. 


4

įkvėpimas



Įkvepiu šalto oro. Jis lėtai, tarsi šiek tiek kutendamas užpildo mano plaučius. Šie maloniai atvėsta. Pražysta visomis rudens spalvomis. Raudona, geltona, ruda. Šiltos spalvos šildo šaltą orą plaučiuose ir pabėga į mano kraują. Teka venomis ir arterijomis, nuo galvos iki pat pirštų galiukų, ir visur pro širdį. Jei siela egzistuoja, ji, esu tikra, širdyje. Taigi pro mano sielą teka kraujas į galvą ir pirštų galiukus, ir pirštų galiukus sušildo rudens spalvos. Pabudę iš šalto sąstingio, jie apsidžiaugia. Nenori vėl sušalti, taigi ima rašiklį arba teptuką.

Ir tas kraujas, tekantis pro mano sielą, išnešiojęs rudens spalvas, dabar renka trupinėlius, išsibarsčiusius nuo galvos iki pat pirštų galiukų. Mažus, nebereikalingus, išblukusius spalvų trupinėlius. Juodą sielvartą. Praeities gailėjimąsi. Nusprendžia palikti tik kelis dalykus atokiuose užkampiuose. Prisiminimui. Ir kraujas grįžta atgal į mano plaučius, ten, kur šiltas oras. Atiduoda visus surinktus sutrupėjusius jausmus. Oras vienoje vietoje ilgai neužsibūna.

Aš iškvepiu.

4

gyvensiu


kelios emocijos

18. 01. 04

Šiąnakt prisidegsim šiek tiek dūmo
Tai bus paskutiniai žodžiai, kuriuos pasakysim
Jie išgaruos žvaigždžių šviesoje.

18. 01. 20

Kambarys skendi prieblandoje; uždegu žvakę. Sėduosi ant palangės ir stebiu dar pusiau šviesų dangų, kuriame ryškėja priešpilnio mėnulio kontūrai. Temsta ir apima ramybė, susitaikau su savimi supratusi, kad nieko blogo nepasakiau. Tik žiūriu į mėlyną dangų, apsnigtus stogus ir jau įsižiebusias lempas. Aš tikiu, kad bus gerai. Mano akys vėl žibės. Ir tvirtai žinau, kad gyvensiu.

18. 01. 21

Taigi, už visa, ką pamiršim. Nes tie momentai ne mažiau reikalingi už tuos, kurie liks atmintyje. Nes pamirštam ir daug gražių dalykų. Amžino nebus nieko, ir tai visai nėra liūdna ar baisu. Nuramina. Tarsi būdamas pamirštas galėtum būti laisvas. 

18. 02. 05

Šiandien labai elegantiškai sninga. Noriu pabūti viena šioje žiemos pasakoje, todėl tik grįžusi namo numetu kuprinę ir vėl išbėgu į lauką. Vaikščiodama sutinku įsimylėjėlių porelę, kelis suaugusiuosius. Jie greitai eina, greitai plepa telefonais, žvilgčioja į laikrodžius, net rūkyti skuba. O aš einu lėtai. Svajoju lėtai.

18. 02. 25

Sakote, mes tarsi nusidėję šventieji, tie, kurių vien buvimas čia yra nuodėmė. Bet neturėtumėt bijoti tos nuodėmės daryt, nes niekada nebūsim daugiau, nei puolę angelai, kad ir kaip besistengtumėm skrist atgal ten, kur nukritom. 

18. 03. 02

Noriu gerai išsiverkti, kad visa, kas buvo šią žiemą, kas buvo pastaruosius kelis metus, išbėgtų iš mano akių kartu su ašaromis. Nerysiu jų dar kartą, tegul nukapsi ant drabužių, kuriuos paskui išskalbsiu, tegul išteka kartu su nešvariu vandeniu. Manyje nebeliks sielvarto, skausmo, blogi, nemalonūs momentai liks gyvi tik praeityje, ir aš skleisiu sparnus, kvėpuosiu, gyvensiu!




6

stiprių nieks ne(pra)žudo

noriu likti čia
net jei teturiu tik tuos, su kuriais kalbuosi apie orą
net jei kiekvieną kartą pažiūrėjusi į šešėlį
prisimenu, kad aš viena

net jei griūna visi įmanomi pasauliai
net jei bijau
kad užimu per daug vietos po saule

net jei nesugebu nuraminti minčių
jos nesuka link pabaigų.

ir iš pradžių
tai ir atrodė labiausiai skaudu --
kad turėsiu būti čia
per visa tai.
kad kitų pasirinkimų nebus.
bet dabar suprantu --
aš nesu palūžus
nebebijau
gyventi.
nebebijau
eiti per pasaulį viena.
mano baimė
buvo didesnė
nei pati tamsa.

man ramiau
kai žinau
kad rytojus ateis.








4

Juoda nėra spalva


Šiandien aš rami. Trumpam pabėgu nuo nestojančio gyvenimo, šypsenų ir pozityvumo. Noriu pasižiūrėti į savo vidų.

Nėra taip paprasta kapstytis iš juodo purvo, kuriuo apipyliau pati save. Jau ilgą laiką esu tame taške, kai nežinau, ar verta eiti toliau. Kam stengtis būti laimingai, jeigu greitai vėl nusmuksiu žemyn? O dar taip bijau, kad pastangos mane tik vėl nuves link tobulo gyvenimo, kai viskas spindi, gražu, o tada... lyg iš niekur nieko. Juoda. Ir todėl bijau stengtis - nes grožis baigiasi, tai puikiai žinau.

Bet gal gijimas nėra apie tai. Gal tai - stiprybė. Gal tai yra galimybė pažiūrėti į savo vidų be baimės tos sumaišties, kurią gali ten rasti, tai emocijų sugėrimas ir paleidimas, toks paprastas, kaip kvėpavimas -  įkvepi, iškvepi, paleidi, paleidi, paleidi. Tuomet pasijauti toks lengvutis, lyg prisipildęs helio, ir pakyli į viršų. Gal gijimas baigiasi tada, kai pradedi matyti visokias spalvas, užuot dažęs save ir viską aplinkui juodai. Tai nereiškia, kad viskas spindės baltai, balta nėra spalva, bet juk juoda irgi. O gyvenimas spalvotas. Mes derinam spalvas, ir būna gražu.

Gali būti laimingas, bet silpnas, ir užklupus blogiems dalykams nebepavyks grįžti į vėžes. O jei tavo siela švari, po laiko galėsi vėl džiaugtis gyvenimu. Verta, nes dar tiek daug liko patirti - nepažįstu turbūt daugiau nei septynių milijardų žmonių, nemačiau rytojaus saulėlydžio, negyvenau tiek, kiek turėčiau, kiek iš tiesų norėčiau. Norėčiau, tikrai, noriu gyventi.

Turėjau sau atsakyti į klausimus, kurie taip ilgai nedavė ramybės. Privalėjau atsakyti garsiai, raštu, kaip nors, ir net jei kažkur giliai viduje atsakymai visada buvo, reikėjo juos ištraukti. Ačiū, kad Tu šį kartą su manim nuėjai į tą juodą sielos kampelį, kurio taip nesinori pradėti valyti, kuriam viskas sujaukta lyg po nevykusio vakarėlio namie. Bet teks - kitaip veltui būčiau tave čia atsitempusi. Teks, nes ir pati atėjau iki čia.

2

Pasaka

Pagal M. K. Čiurlionio paveikslą 
„Pasaka. Karalaitės kelionė II“



Jo jautrius padus pakutena dar neseniai po šalčių pabudusi pavasario žolytė. Juokdamasis jis parpuola ant žemės ir, dar pakikenęs, atsisėda. Nuoširdžiomis vaiko akimis jis stebi supančią aplinką: kylančią saulę ir rausvą dangų, tą gražų, laisvą paukštį, skraidantį visai prie pat kalvos, nuo kurios gerai matyti tiek daug pasaulio. Vaikas nuskina šalia augančią pienę. Prisimena visas per trumputį laiką girdėtas pasakas, ir jis tiki, tikrai tiki stebuklais mažuose dalykuose. Atsargiai nupučia gležnus baltus pūkelius. Jie nuskrenda pavėjui kartu su jo pačiu didžiausiu noru turėti stiprius laisvo paukščio sparnus ir drąsiai raižyti spalvotą dangų.

2

Akys


Mano akys keistos. Kai bet kieno paklausiu, kokios jos spalvos, jie visi, be išimčių, atsako:

- Na, tokios... nežinau... pilkšvai... melsvai... žalios? – taria jie, įdėmiai pažiūrėję ir net kelis kartus sumirksėję, kartais dar paprašę pasisukti kita kryptimi – nesimato.

Taip ir neperpratę keistos mano akių atspalvių kaitos, žmonės mėgsta protingai teigti, kad jos keičia spalvą dėl apšvietimo. Arba kad tai priklauso nuo kokio nors aplinkos fono: juk ta pati spalva prie mėlyno dangaus gali atrodyt žalia, o ant žolės – mėlyna. Matot, jiems labai patinka logiški paaiškinimai. Gal su jais sutikčiau, jei nebūčiau pastebėjusi, kad spalvos dėsningumai kitokie.

Ar jums būna taip, kad žiūrite į veidrodį ir išvystate lyg kokį nepažįstamą veidą? Kartais matau tokią save (ne save) - išbalusią, tamsiais paakiais. Ir akys pilkos. Visada taip, kai man būna liūdna ir kai jaučiuosi tuščia, kai nenoriu nieko daryti, tik visą dieną gulėti lovoj susisukus į kamuoliuką. Kartais norėčiau, kad mano akys būtų pilkos šiek tiek rečiau.

Žalios, kai mąstau, kai žiūriu į viską paprastai, realistiškai, kai nevyksta nieko blogo, nieko pernelyg ypatingo ir esu visai patenkinta gyvenimu. Ryškiai žalios būna tada, kai neblogai išsiverkiu. Lyg po to pasikeistų požiūrio taškas (požiūrio spalva!) ir vėl galėčiau matyti tikrą, neiškraipytą visokių jausmų realybės vaizdą.

Dar būna mėlynos, kai apšviečia pavasario saulė (gerai, apšvietimo teiginį šiek tiek pateisinu). Kai nuoširdžiai šypsausi. Kai būnu iš tiesų laiminga.

O ar tokie paaiškinimai atrodo neatrodo labiau įtikinami? Tarsi keisčiau stikliukus, pro kuriuos matau pasaulį. Kartais žiūriu iš vienos pusės ar iš kitos, matau vienokius atspalvius ar kitokius.

Bet dažniausiai jos, akys, visokios, nei šiokios, nei anokios, turbūt atspindinčios netvarką mano viduj. Tokios, kokias visi dažniausiai mato. Man jos visai patinka.


Vis dėlto dar laukiu, kol kas nors pasakys, kad spalva iš tiesų neturi jokios reikšmės. Kad svarbiau kažkas už tos spalvos.

2

Pokalbiai


Saulė giedru dangumi pamažu lipa žemyn. Įsisiūbuoju ant sūpynių prie mokyklos, žiūriu į šiosios stogą. Atsilošiu tiek, kad supantis atrodytų, jog mano kojos siekia dangų. Visai kaip kadaise, galvoju. Prisimenu save taip darant dar tada, kai gimnazijos stogas nebuvo toks pažįstamas, kai nežinojau, ką reiškia būti penkiolikos ar šešiolikos. Vasaros vakarais čia lygiai taip pat sėdėdavom ir kalbėdavomės, tuomet pati nekantravau vaikščioti gimnazijos koridoriais, o praėjus dar metams jau raminau draugę, nerimaujančią dėl prasidedančios devintos klasės ir mąsčiau, kas manęs dabar lauks. Ką veiksiu. Su kokiais žmonėmis susipažinsiu. Dabar antri metai gimnazijoje artėja prie pabaigos, ir aš tyliai žiūrėdama atgal stebiu save tokią, kokia buvau. Visą tą laikotarpį atrodydavo, kad nieko nevyksta - pasaulis keitėsi ir lėtai, ir greitai, jis keitėsi taip, kad to net nepastebėjau, o atsisukusi tesugebėjau išspausti „oho“. Tiek žodžių, tiek žmonių, tiek jausmų.

Aš daug mąstau.

Kartais, tik kartais, būna akimirkų, kai gyvenimas pasisuka labai greitai ir iš tiesų suvoki, jog kažkas pasikeitė. Nežinai, į kurią pusę eisi, bet aiškiai supranti, kad nebe ten, kur ėjai anksčiau. Ir tiesiog eini, net negalvodamas, darydamas su savo akimirka tai, ką nori, tai, kas atrodo geriausia.

Kartais, kai pasaulis nebūna apsivertęs aukštyn kojom, jis keičiasi iš lėto, nes dažnai bijom jį keisti greitai, sėdim ir laukiam, kol jis pasisuks kita linkme, ir net nesusivokiam, kad tai jau po truputį vyksta.

Kartais grįžti ten, kur buvai. Ta vieta yra lyg mažytė dalelė, primenanti apie tai, kaip buvo anksčiau, kryžkelė, kurioje apsidairęs ir prisiminęs drąsiai žengi toliau, gal geresniu keliu, gal blogesniu - kas žino? O paskui, net nesuprasdamas, vėl ateini ten pat, vėl kitoks.

Bet pasaulis nesikeičia kartais, jis keičiasi kiekvieną akimirką, kurią mes patys dalinamės su atsitiktinumais arba likimu - mes keičiam jas iš vienos pusės, o atsitiktinumai keičia iš kitos. Jis nėra sulaužytas etapais, jis ištisas ir susijęs. Jis neturi nei vakar, nei ryt, tik tą mažą milisekundę, ir šitas mūsų pasaulis sukasi kartu su gyvenimu, kaip pašėlusioj karuselėj, bet dažniausiai taip, kad to net nesuprantam.

Ir staiga taip stipriai širdį suspaudžia supratus, kiek daug dalykų galėjau daryti kitaip, kiek daug geresnių sprendimų galėjau priimti, kiek daug šansų galėjau neprarasti. Beveik pradedu gailėtis, kad nėjau kitur - juk galėtų būti kitaip, geriau nei dabar. Vėl pakeliu akis į viršų, spoksau į dangų lyg tikėdamasi, kad jis paguos, kad pasakys, jog elgiausi teisingai. Koks skaistus jis šį vakarą! Apgaubęs savim visą pasaulį, visus septynis su puse milijardo mažų pasimetusių būtybių, kartais žiūrinčių aukštyn ir kartais jaučiančių tą patį. Jis visas priklauso visiems mums, ne po mažytę dalelę, ne, čia mes nesam egoistai, dalinamės jį kartu, bet matom atskirai, kiekvienas pro savo prizmę. Galbūt šiąnakt jis gražus dar kažkam, bet kitaip, pro kitas akis, per kitus jausmus. O šią akimirką tik aš matau savo dangų, savaip stebuklingą ir savaip kalbantį, dabar mano dangus priklauso tik man. Ir dangus, ir sūpynės, ir pamažu įsižiebiančios lempos, bundančio pavasario oras, visas miestas, visa ši akimirka priklauso man, ir aš galiu su ja daryti ką tik panorėjusi.

Gal viskas teisinga ir niekas neteisinga, nes galbūt, po velnių, neįmanoma gyvenimo tvarkos iki galo sudėlioti, gal jis net neturi aiškios sistemos. Tik, atrodo, jau supratau vieną dalyką, jį man pašnibždėjo dangus - jis apie akimirkas ir apie besikeičiantį gyvenimą, apie mus ir dabartį. Neišduosiu jo. Gal kiekvienam dangus kalba kitaip, bet manau, jog tikrai žinau, ką jis norėjo pasakyti.

4

Šią savaitę +26°C ir daug dviračių

Šiandien sekmadienis, ankstus rytas, ir dangus atrodo laimingas, išvydęs saulę po bene daugiau nei septynių valandų. Net mėlyna jo melancholija trumpam pranyksta, užgožta švelnaus raudonio. Lempos irgi nori prisidėti prie mažo ryto stebuklo, apsimeta visai nepavargę po ilgos nakties, atiduoda paskutinį savo spindesį ir tyliai užmiega, žinodamos, kad jau greitai jas pakeis skaistesnis šviesulys danguje.
Tada šaltis einant tuos keletą metrų iki oro uosto, lagaminų patikros, pora laisvų valandų, vieta prie lėktuvo lango, skrydis su iki galvos skausmo užgultomis ausimis - viskas labai greitai, tiksliau, viskas iš tiesų labai nesvarbu. Ta dalis tokia, kuri vėliau išsitrins iš galvos kaip ir daugybė kitų nereikšmingų detalių, bet ir tokia, be kurios nebūtų viso kito, tai tik nuobodi jungtis pasakojime, be kurios negalima eiti toliau. O toliau... toliau visai gražu.
Toliau pirmas įkvėptas olandiškas oras. Čia jis kiek kitoks. Kvepia kitaip - švelniai atsiduoda žaluma, gėlėmis (gal tulpėmis? Tik jų dar nematyti). Plaučiams prisipildžius pasirodė, kad viduje pražydo visas pavasaris.
Vairuotojas, vežantis iš lėktuvo į oro uostą, garsiai švilpauja „Wonderful life“. Pajaučiu tą šviesą, tą tyrumą, paprastumą, laimę, ir man norisi uždainuoti pagal girdimą melodiją.
Tvarkingai surikiuoti namai su pievelėmis priešais, visa žaluma, visos gėlės, visi dviračiai, visas pozityvumas - viskas taip tobula, kad akimirką net suabejoju to tikrumu, juk čia lyg pasaka. Bet matau nuoširdumą žmonių šypsenose, girdžiu laimę nesibaigiančiame paukščių čiulbėjime, ir čia pasidaro taip jauku, sava, ir po truputį pamilstu Olandiją.
Savaitė praeina greitai. Ne tokia prasme greitai, kaip minėta pradžioje - šįsyk tiesiog labai gera, atrodo, kad laikas sustoja, bet iš tiesų bėga lyg pasiutęs. Gera miesto gatvėmis važinėtis dviračiais kartu su kitais penkiolika žmonių iš bent trijų skirtingų šalių, valgyti ledus kavinukėje, klausytis ir kalbėtis, matyti, kokie visi šie žmonės skirtingi, visi puikūs. Rytais ir vakarais kartojant tą pačią rutiną suprasti, kad kažkas pasikeitė - galbūt aš pati. Jausti jaukią, bet ir laisvą Amsterdamo dvasią, ir tvirtai žinoti, kad čia dar grįšiu, bent jau mintimis.
Ten rašiau nedaug. Nerašiau nei apie žmones, kurių vardus vėliau tiesiog pamiršiu, nei apie aplinką, nei apie įvykius, iš kurių liks tik faktai ir nedidelė dalelė tikro prisiminimo. Nerašiau todėl, kad viskas nėra apie tai, ką aprašom, įamžinam ir prisimenam. Viskas apie tai, ką jaučiam. Kai esi labai labai laimingas, toks laimingas, kad apie nieką negalvoji ir tiesiog esi šiame momente, žodžiai praranda prasmę, ir nei jie, nei nuotraukos ar kiti bandymai išsaugoti momentą niekada nekalbės taip, kaip jausmas. Ir aš pamiršti nebijau. Pamiršim viską be išimties. Geriau gyvenkim žinodami, kad pamiršim, gyvenkim taip, kad praeitis, kuri jau neegzistuoja, prarastų bet kokią prasmę prieš šią akimirką.
Bet kartais prisiminti norisi, bent jau tokius trupinėlius su dalelėm jausmų, net jei jie niekada taip stipriai nekalbės.
Viskas prasidėjo rytu ir baigėsi vakaru, nakties dangum ir nakties miestu, daug skirtingų žmonių, kurie turėjo šį tą bendro - ir dar turbūt tą kartėlį burnoj jaučiant, kad čia paskutinės valandos. Tas kartėlis vertė imti viską, ką gali iš šitos netvarkos: kalbų, šypsenų, atsisveikinimų, ašarų. Tik vakaras šiltas ir visai ramus, spingsėdamas miesto žiburiais ir leisdamas grožėtis žvaigždėmis atlaidžiai šypsosi jaukiai maišalynei.


3

Atsargiai! Stiklas


Terkšt! Visai šalia manęs. Iš pradžių nieko nematau, tik aptemsta akyse. Po kelių sekundžių - o gal po kelių amžinybių - įžvelgiu, kaip saulėje sumirga spalvoto stiklo šukės. Haliucinacijos - dar vienas ženklas, ne visai subtiliai primenantis, kur užbaigsiu savo dienas. Sumirksiu gal dvidešimt kartų, bet vizija tikroviška, tokia, kad tikrai aiškiai ir aštriai pajaučiu - taip skaudžiai perveria krūtinę. Supratau. Jau pažįstama. Apsidairau aplink. Daugiau niekas nepastebėjo ir neišgirdo, tik toliau kalba, kalba, kalba, šypsosi, juokiasi, šypsosi. Keista, šį kartą nenustembu. Tyliai pasilenkiu ir stebiu, kaip duženos pamažu blunka, nuo jų nuvalau aptrupėjusius dažus. Sužeriu jas į savo plikas rankas ir stipriai sugniaužiu, jos skyla į mažus gabalėlius, kurie kažkada - o gal vos prieš kelias akimirkas - kartu buvo stipresni. Kokie jie iš tiesų trapūs ir pažeidžiami! Keista, šį kartą mano delnai nekraujuoja. Laikau trupinius taip, kad neišbyrėtų - negaliu pamesti nei vieno, čia jų neturi likti - ir atsargiai suberiu į juodą plastikinį maišą. Keista, šį kartą juos išmesti visai nesunku. Čia tik duženos, dulkės, jų nebesuklijuosiu į vieną, jos nebebus tokios, kokios buvo dar neseniai - o gal prieš milijonus saulėlydžių - tvirtos ir, atrodo, niekada nesuirsiančios. Turbūt tik tokiomis apsimetė. Tik pasaulis staiga toks pilkas, tik viduje staiga taip tuščia. Keista. Juk dužo tik stiklas.

5

Tyla, arba pertraukos, arba atsisveikinimai

Labas.

Turbūt seniai nesimatėm. Nors, tiesą sakant, nėra nei akimirkos be tavęs savo galvoje, nuolat neduodi ramybės versdamas atiduoti visa, ką turiu, tuštiem baltiem lapam. Nelieka nei minčių, nei žodžių, net jausmų, jokios paslapties, tik nuoga siela. Visada mokėjai skaityti mano vidų geriau už kitus. Žiūrėdama tiesiai tau į akis nieko nuslėpti negaliu, aš žinau, kad jausčiausi kalta meluodama sau, ir tau tai patinka, tu pasiimi bet kokias mano abejones, net mažiausią liūdesį, ir juos išdidžiai įamžini. Tada sunku man pačiai viso to nematyti, tada žinau, kad niekada nesu iki galo laiminga.


9

Kaltas lietus


Šiandien kavą geriu praktiškai vietoje vandens - aštuntą valandą vakaro darausi jau ketvirtą puodelį. Žinau, kad naktį vis tiek nesudėsiu akių. Mano miego ritmas išderintas labiau nei bet kada, bet negaliu nieko pakeisti, mat pastarosiomis dienomis rašyti gebu tik nuo vienuoliktos valandos - naktį mintys suskystėja, praranda užsilikusį racionalumą, visos dienos stresas atslūgsta, jį nugali nuovargis. Tik tokiu metu žodžiai liejasi kartu su rašalu, o juk viską, kas manyje suspausta, atiduoti popieriui žūtbūt reikia psichologinės sveikatos profilaktikai, nors ir visai beviltiškai. Paprasčiau sakant - tam, kad neprarasčiau sveiko proto.

9

Tarpai tarp eilučių


Jie visi be perstojo kalba. Rėkia vieni per kitus, kartais vargu ar patys kartais supranta, ką, ir jiems net neberūpi, jiems tik svarbu užpildyti tą tylą, stipriai slegiančią jų vidų. Taip to ir neišmoksta; net likdami vieni bijo tylos, užgrūda ją trankia muzika, televizorium, alkoholiu, beprasmiais žodžiais, beverčiais daiktais - bet kuo, kas tik papuola po ranka, kad tik jos greičiau nebeliktų! Tai yra jų didžiausia baimė. Tuštuma.

10

Laisvi vaikai


Dilemos, dilemos, dieve, jų nesuskaičiuočiau net turėdama dvigubai daugiau pirštų! Atrodo, kiekvieną savo žingsnį turiu apsvarstyti ir žinoti, kur jis nuves. Privalau rinktis stumdoma kitų, tų, kurie patys nesugebėjo apsispręsti: kelias nesurado jų ir jie nesurado kelio, jie ėjo ten, kur juos vedė už rankytės - į šviesią, šiltą, bet nuobodžią vietą. Dėl savo ne itin malonios patirties jie nenori, kad aš eičiau ten pat, kur ėjo jie, ir tempia mane į kitą kelią, vieną iš milijardo, tą, kuris visada patraukliausias buvo jiems patiems, tą, kuris, pagal jų sprendimą, man labiausiai tinka remiantis pusiau jų pačių išgalvota charakteristika. Nepykstu ant jų, suprantu, jog jie tik nori, kad pamatyčiau tai, kas, jų nuomone, man būtų gražu. Ne, visai nepykstu, aš paaiškinu jiems, išsilaisvinu iš jų rankų.

4

Ne tik žodis



Šimtas metų visai nėra daug - tai amžius, kokį gali nugyventi fiziškai sveikas žmogus. Atrodo, visai mažytis gimtadienis valstybės mastu, ir - aha - taip jau ir girdžiu skundus, kaip viskas perdėta ir kaip atsibodo visi projektai, dainos, kalbos, renginiai, kurie skiriami šiai dienai, o dar, žiūrėkit, užduoda parašyti kokį rašinėlį laisvės tema. Bet luktelk - ar tikrai pagalvojai, kas yra laisvė?

2

Minčių pertekliaus krizė


Pagaliau turiu idėją naujam įrašui! Patenkinta įsijungiu kompiuterį ir atsidarau naują blogger'io dokumentą. Mintys liejasi, parašau pastraipą, dar vieną, dar kelis sakinius ir... pala pala, čia kažkas ne taip. Pasižiūriu į savo pasirinktą temą iš taško nr. 1, taško nr. 2, taško nr. 9619,146 ir dar iš visų kitų tarp jų kitų esančių taškų. Ar kartais savo straipsnyje nieko nediskriminuoju? Kodėl rašau taip vienpusiškai? O ar kiti žmonės supras mintį, kurią noriu perteikti? Kokia iš viso ta mintis ir ar ji apskritai yra? Atrodo, juk negaliu visai į tai neatsižvelgti!

2

Pūga

Tą dieną pirmą kartą per porą savaičių prisninga. Sninga daug, tiek, kad kojos įklimpsta iki čiurnų, o palikti pėdsakai uždengiami jau po kelių minučių. Atrodo, ne tik nebežinau, iš kur atėjau, bet ir kur eisiu toliau. Aš viena ir noriu, kad kas nors būtų šalia manęs ir padėtų pasirinkti tą kelią, bet nepasimetu. Nedvejodama žengiu į priekį, nes esu tikra, kad sniegas visada ištirpsta, o šalčio nelieka. Tikinu save, kad ši pūga greitai baigsis. Pakyla vėjas, aš dar labiau pagreitinu žingsnį, iš tiesų beveik bėgu, nes kaipgi kitaip įveiksiu stingdantį šaltį? Pavargstu greitai, norėčiau tiesiog kristi ant žemės ir užmigti, bet žinau, žinau, kad pasieksiu vietą, kurioje sušilsiu.

4

Magija

Gražu, kai nedrąsiai pradedi dėlioti pirštus ant stygų arba ant klavišų, o vėliau tokias pat skaidrias natas girdi ne tik grojant - muzika užpildo orą, ji visur. Kai spalvini ir paveikslus, ir pasaulį. Kai taip įsijauti į savo veiklą, kad nieko aplink nebegirdi (o gal aplinka pagarbiai nutyla!) ir pamiršti vakarienę arba arbatą, kuri jau spėjo atšalti. Kai atiduodi visą save sportuojant, bėgant, šokant, o tada lieka tik malonus, geras nuovargis, ir nieko negalvodamas griūni į lovą. Gražu, kai bendrauji taip nuoširdžiai, kad aplinkiniai fiziškai jaučia iš tavęs plūstančią šilumą. Kai pasiduodi impulsui ir darai tai, ką nori daryti be jokios logiškos priežasties. Kai juokiesi iki ašarų arba verki iki juoko. Man gražu, kai kalbi apie tai, dėl ko gyveni, gražu, kai degi noru gyventi, tuomet akys spindi ne mažiau skaisčiai nei žvaigždės nakties danguje, į kurį kartais pakeli galvą, kai jautiesi vienišas arba laimingas.
7

Dienos, užbrauktos juodais kryžiukais


Kartais būna tų dienų, kurias norisi ne tik užbraukti, bet, dar geriau, užtušuoti juodai ir visai ištrinti iš savo atminties. Taip, kaip ir Violetai Marki iš knygos „Papasakok man apie tobulą dieną“, susitikusiai su Teodoru Finču ant mokyklos varpinės, abiems ketinant nuo pastarosios nušokti, Uzelei su Rómanu, internete ieškantiems savižudybės partnerio („Mano širdis ir kitos juodosios skylės“), galiausiai Kregui (Craig), nusprendusiam patį save išgelbėti nuo juodų minčių („It's kind of a funny story“). 

7